Projektą įgyvendina:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Lankytojų statistika:

Perziureta : kartus

 

 

2014 m.

Lietuvos geologijos tarnybos

Hidrogeologijos skyriaus parengta paroda

 

ŠALTINIAI IR VERSMĖS:

 

PADAVIMAI IR LEGENDOS

 

 

 

alt

SVILĖS ŠALTINIAI (Kelmės raj.) V. Mikulėno nuotr.

Maždaug 1,8 ha plote čia trykšta-verda apie 100 „akių“. Visų šaltinių vanduo skaidrus, šaltas, skanus. Daugelio žmonių vanduo vartojamas maistui gaminti, juo gydomos akys, prausiamasi (V. Vaitkevičius, 1998).

 

 

 

 

 

 

alt

ČIEGIO ŠALTINIS, Stebuklingoji versmė, Padustėlio šaltinis (Padustėlis, Zarasų raj.) K. Kadūno nuotr.

„Čiegio sodyboje yra vadinama „Stebuklingoji versmė“. Toji versmė, vietos žmonių, labai gerbiama, nes prieš audras, didelius lietus, ledus ar net kitas nelaimes jos vanduo staiga pasikeičiąs: nubaląs arba nepaprastai drumzlinas paliekąs; iš to jau senesni žmonės sugeba spręsti besiartinančias nelaimes. Versmė turinti dar tą patį ritinį, kuris išlikęs nuo Pliaterių laikų“. Dabartinė sodybos šeimininkė versmę apibūdinusi, kaip „naudingą, bet ne stebuklingą“, nors patvirtina, kad ji ir dabar rodo orų, ir netgi jos pačios gyvenimo pasikeitimus (V. Vaitkevičius, 2006).

 

 

 

alt

MARIJOS AŠARŲ ŠALTINIAI UGIONYSE (Raseinių raj.) Z. Zanevskij nuotr.

„Marijos ašarų šaltinis – Raseinių rajone esančių Ugionių įžymybė. Teigiama, kad neatmenamais laikais toje vietoje kažkas iš žmonių pamatė Mergelę Mariją. Esą visi tuo stebuklu įtikėjo, šaltinyje ėmė praustis, o prie skaudamų vietų dėti iš vandens išgriebtus akmenis. Į namus žmonės gabena ne tik į didžiausius indus supilto šaltinio vandens, bet nešasi iš jo prisirinkę ir akmenų. Sako, jog akmenų, kaip ir trykštančio vandens, nemažėja...“. Ugionių šaltinių vanduo yra šventas. Žmonės naudoja akims plauti. Šaltiniai ypač lankomi per Žolinę. Koplytėlėje kabo Marijos paveikslas.

 

 

alt

LUKŠTŲ VERSMELĖ (Rokiškio raj.) K. Kadūno nuotr.

Šią vietą ir dabar mėgsta sentikiai per Petrinių šventę (Petrovka) (liepos 12 d.). Prieškaryje jau išvakarėse suplaukdavo ne tik iš artimų, bet ir iš tolimų, visos Lietuvos ir net Latvijos Daugpilio apylinkių. Pieva į pietus nuo šaltinio tapdavos pagrindine šventės arena. Tiesa, toje pačioje vietoje ir katalikiškas jaunimas mėgo rengti gegužines, susibūrimus. Visais metų laikais, o ypač Petrinių dieną, šaltinio vandeniu buvo prausiamasi, jis geriamas, pilstomas į butelius: „Mazgojas, vežas namo, pagerina sveikatų. Burnas mazgoja, bendrai koks negalavimas. Mesdava kapeikas kokias. Seniai jau kas kuopė, tai anie randa visakių tų pinigų: i vokiškų, i Lietuviškų tuos centus, i rusiškų. Labai gerbia versmį visi“.

Liaudies etimologija net Lukštų bažnytkaimio pavadinimą sieja su šventėmis prie Lukštų šaltinio: „Lukštai užtai, kad ten rinkdavos [žmonės]. Petrovka, visa. Kiaušinius [ten] valgė ir lukštus mėtė“. „Piligrimai vaikščiodavo, kiaušinius valgydavo“ (V. Vaitkevičius, 2006).

 

alt

KAVARSKO TUFŲ ŠALTINIS (Šv. Jono) V. Mikulėno nuotr.

Kavarske sklando vadinamoji Versmės byla. Ji byloja, kad senovėje čia stovėjo medinė pilis, kurioje gyveno kunigaikštis Kavaris. Stipruolis dėl dažnų kovų su svetimšaliais buvo praradęs regėjimą, tačiau jėgų turėjo su kaupu. Sykį pilį apsupo kalavijuočiai. Nesiryždami kautis su narsiais pilėnais, svetimšaliai juos apsupo – pasmerkė mirti iš bado ir troškulio. Kai nusilpę žmonės iš tiesų ėmė vaduotis mirtimi, Kavaris įsmeigė į žemę savo kalaviją ir pareiškė, kad tas, kam pavyks jį ištraukti, prasiveržęs pro užpuolikus privalės iš šalia tekančios Šventosios atnešti vandens. Daugeliui pilėnų nedrįstant liestis prie kalavijo, jį ištraukė jaunuolis, kurio mylimoji ką tik mirė iš troškulio. Iš žemės ištryško versmė. Jos vandens atsigėrę pilėnai įgavo neįtikimų galių, todėl lengvai nugalėjo pilį apgulusius priešus. Negana to, versmės vandeniu nusiprausęs Kavaris praregėjo.

Tokia yra pagoniškoji Kavarsko šaltinio legenda. Kaip jis tapo šv. Jono šaltiniu, tiksliai nežinoma. Tačiau jau seniai manyta, kad šaltinio vanduo išskirtinių gydomųjų savybių įgyja būtent Joninių naktį.

 

alt

„MIRŠTANTI“ ŠALTUPĖLIO VERSMELĖ (Obelių sen., Mažeikių miškas, Rokiškio sav.) K. Kadūno nuotr.

„Kad čia Šaltupėlis šitas yra, taigi va, ir iš Kauna yr atvažiavį, rudenį, kad vandens... Tai dar seniau pasakodava, kad, sako gani toks piemeniokas, tai kosėt su kraujais pradeda. Bobelytė paėmė, pasėmė vandenio čia, sako, tai liepė jam rytais gert ir pasveiko anas nuog to“ (V. Vaitkevičius, 2006).

„Tėvuka sesuo, sakė, tai valė tų šaltinį (tėvas tį imdava vandenį) tai labai gi daug tų monetų rada. Saka saujom jų, taip. Vaikai da rinkdavo, rinka manetas. Laikė tų šaltinį švintu, nusiprausdavo, kojas kišdavo, kelius sumerkdavo, akis prausdavo, i tas monetas mesdavo paskui. Kad, skaitos, stebuklinga vieta. Da i mano tėvas, senelis valė, tai daug tų manetų ten rasdavo, a paskui uždėjo lentelę, kad vanduo vartojamas maistui – neiti, kojom neminti“. Be to, šaltinio vandeniu visada prausdavosi žmonės, važiuodami į Švč. Trejybės atlaidus Obeliuose (V. Vaitkevičius, 2006).

 

alt

RAMINTOS ŠALTINIS (Obeliai, Rokiškio raj.) K. Kadūno nuotr.

Narsiai kovės Obelijos krašto geltonkasė mergaitė – Raminta. Kovėsi už du. Visas jos gyvenimo kelias jautriu pasiaukojimu ir kovų pergalėmis nužymėtas. Ir dabar, kai obeliečius užklumpa kokia nelaimė, atjoja Raminta ant balto Žvitriaus žirgo ir, niekam nematant, padeda, paguodžia, nuramina, o tie, kurie nori būti visą gyvenimą drauge, ateina prie Ramintos šaltinio, atsigaivina tyru vandenėliu, apvainikuoja savo draugystę neišardomos meilės priesaika.

Jei tu nė karto gyvenime nesumelavai, buvai sąžiningas ir ištikimas duotam žodžiui, jei myli savo bočių žemę, ateik tylų vakarą, lakštingalom suokiant, prie šaltinio. Tu pamatysi čia sėdinčią, nuo mūšių ir gyvenimo audrų kiek pailsusią, tačiau nuostabiai gražią, jautrios širdies ir kaip šaltinio vanduo – tyrą geltonkasę lietuvaitę ir baltą jos žirgą. Ateik. Ji tave paguos, nuramins, sustiprins ( A. Zauka, Rokiškio raj. laikraštis „Spalio vėliava“, 1972 m. balandžio 15 d.).

 

alt

BOBOS DARŽO VERDENĖ (Skroblaus upelio ištakos, Varėnos r.) V. Mikulėno nuotr.

„Bobos daržo“ šaltiniu vadinamas, nes aplink šaltinį būdavę daržai, o Margionių kaimo moterys vaikams sakydavo, kad boba kūdikius iš šaltinio duobelės traukia.

Apie „Bobos daržo” šaltinį: „Yra tokia vieta – Bobos daržas, o ty tokia duobelė, o jos dugno neragėc. Tai pas mumi tep porino: sako iš ty bobulė vaikus parneša. Buvo mūs kaimynų vaikai, ale jau ot ūgtelėjį, ir bobulė dar vienų mažukų sugovė. Mes pastarėm ir nutarėm, kad gana. Raikia kų tai daryc, kad jau toj bobulė vaikų nenešot. Klapatas: supk, žūrėk, negali bėgioc, kur visi. Tai ciej vaikai ir aš, ir dar mergaitė lupom iš tvoros lotų ir ajom tan Bobos daržan. O karcis ilga, o mes jų vos nešam... Ir – kyšc mes tų lotų ton duobelėn, o kas ty – jų atgal! Nutarėm, kad nieko nepadarysim. Cik inšlapom, išsimurinom... Kitų dzien mes ir vėl. Cik dar akmenį. Akmenų ca nedaugel. Tai iš toli. Visų dzien sukaitį ricinom, ale vos cik atricinom ton duobelėn. Ir jau parajom mūs – durys uždarytos! Nesugaus bobulė daugiau mažukų. Tuom kart niekas ir negimė. O paskui paaugom ir ėmėm suprasc, iš kur ciej vaikeliai randas.“

 

alt

LINO VERDENĖ (Švenčionių raj.) K. Kadūno nuotr.

Vietiniams gyventojams „Lino verdenė“ nuo seno yra ypatinga, sakrali vieta.

Šlaite aukščiau Lino verdenės, kur yra likusi gana lygi vieta, maždaug prieš 50 metų stovėjo trobelė, kurioje kažkokia moterėlė už pinigus pardavinėjo šaltinio vandenį. Tokiu būdu ji prisitaupė tiek pinigų, jog už juos kažkur nusipirko gerą namą. Šaltinį yra tvarkęs vienas senas žvejys mėgėjas, Bavainiškės viensėdžio savininko B. Česukėno sūnus, tačiau ir gerokai anksčiau šaltinis buvęs patvenktas (A. Linčius, 1990).

Šaltinio vandeniu žmonės gydėsi akis, apšašusias vietas, paviršines odos žaizdas. „... Dar nešdava babas ir kokius pinigus ten aukodava, senovėj...„ prisiminimai“ dar koki tai buvi. Saka ty aukodava – pinigus sviesdava ton versmėn gal dėl kokios gyvybės arba sveikatos kakios“. „Kapeikas kai kada prie ruskio dėdavo. Visas ligas anas gydo“ (V. Vaitkevičius, 2006).

 

alt

MOŠOS ŠALTINIS (Trakų raj.) Z. Zanevskij nuotr.

Šaltinis išsiverčia kalno apačioje ir niekada nebuvo užšalęs, net kiečiausią žiemą. Jo vanduo vis nuteka į rytus, įsilieja į Raibinkos upeliuką, dar upeliuką vadina Močia. Labai gražus vardas, upelis visais metų laikais sraunus, teka į pietus, net ūžia, neužšąlantis. Šaltinio vanduo labai geras, švarutėlis. Kur jūs rasit, kad tekėtų į rytus... Labai retai kur. Čia, sako, akims pats vaistas. Žmonės tokį gerdami jokiom ligom neužsikrečia, iki didelės senatvės lyg ereliai mato... Šitoje sodyboje, prieš šaltinį vis gyveno Smetonos laikų vaistininko Polukordo šeima. Jo vaistinė buvo Aukštadvario miestelyje, prekiavo vaistažolėmis ir gatavais vaistais. Tai buvo protingas žmogus, kad tokioje vietoje namus turėjo, gėrė tokio šaltinio vandenį. Ant tos akies buvo padarytas šulinėlis, kad lapai į vandenį nepapultų. Pavasarį aš pavalau šitą šaltinuką, tai vanduo akimirksniu pakyla į viršų (R. Balsevičiūtė, 2012).

 

alt

PANEMUNIO ŠALTINĖLIS (Panemunys, Rokiškio raj.sav.) K. Kadūno nuotr.

Šaltinis gausiai lankomas Švč. Trejybės atlaidų dieną: „Vandenį žmonės laiko šventu: geria, gydosi... Ypač ten daug žmonių renkas per Šv. Trejybę ir Žolinę“. „Šaltinėlis nuo senų laikų tikinčiųjų laikomas stebuklingu ir ypač per Švč. Trejybės atlaidus iki dugno išsemiamas. Šaltinėlio iškilmingas šventinimas atliekamas kasmet atlaidų išvakarėse, dalyvaujant tikintiesiems susirenkantiems į pirmuosius atlaidų mišparus. Šaltinėlio vandens atvyksta iš tolimiausių apylinkių net ne katalikai“. „Čia susirinkę žmonės gerdavo versmelės vandenį, pildavosi į indus ir nešdavosi namo. Kiti plaudavo vandeniu skaudamas vietas ar žaizdas. Šaltinėlį išsemdavo iki dugno. Buvę ir tokių, kurie mesdavo monetų į vandenį, bet jos čia neilgai pabūdavę, nes po atlaidų monetas išrankiodavę vietiniai girtuokliai ir praūždavę smuklėje“. „Tyn stebuklingas vanduo, ir mazgodava akis, galvas, odas. Bobos jau daugiausiai vis gydydavosi, kad sakydavo lyst raikia Traicai [per Švč. Trejybę] (V. Vaitkevičius, 2006).

 

alt

ŠAFARNĖS ALKO AKIVARŲ ŠALTINIAI (Šafarnės km. Trakų raj.) Z. Zanevskij nuotr.

Senovėj šitas va šaltinukas tėkėjo žemiau į pietus. Nuo senovės mano vyro seneliai ir tėvai Suchockai ėmė vandenį iš šito šaltinuko ir didžiavosi sveikatą duodančiu vandeniu. Jie ir jų vaikai buvo sveikutėliai. Dar ir mano anyta atitekėjus čia atsimena kaip vandenį ėmė iš šito šaltinėlio. Paskui šitas šaltinis nei iš šio, nei iš to prasigraužė pro žemes ir pats „atėjo“ pas Suchockus. Jis išlindo netoli namo, sode. Aišku, sodas tuoj supuvo, nes pasidarė šlapia. Ir dar, seniau jis tekėjo į pietus, o kai „atėjo“ jau teka po šiai dienai į rytus. Vanduo labai geras. Senis Suchockas sakė, kad toks vanduo duoda sveikatą jį gert reikia ir akis plaut. Čia stebuklai koki tai. O toj senoj vietoj šaltinis dingo, jo nėra, nes jis teka pas Suchockus į sodą, va. Kaip gali netikėt. Jis neužšąla net žiemą šalčiausią. Jis teka prieš saulę (R. Balsevičiūtė, 2010).

 

 

 


 

 

 

 

alt

   
alt alt
Verknės senvagės šaltinis (Aukštadvaris). 
Z. Zanevskij, 2011
Moliuskas. A.Damušytė, 2012
alt alt
Pasirodo, mano čia jau praeita... (Norvegija). A. Dumšienė, 2009 Niagaros purslai (JAV). A. Dumšienė, 2010
alt alt
Mošos šaltinis (Aukštadvaris). Z. Zanevskij, 2011 Antakalnio spalvotieji šaltiniai. I. Serafinaitė, 2012
alt alt
Vandenuks. K. Garaliavičiutė, 2012
 Tailando mangrovai. Čia žemė skęsta vandeny. J. Satkūnas, 2012
alt alt
Žemaitijos šventos vietos. I. Virbickienė 2011 Kriokliukas (Norvegija). A. Dumšienė, 2009
alt alt
Papartynės malūnas žiemą (Ventos kraštas). 
J. Satkūnas, 2012
Rangavos alko šaltinis (Aukštadvaris). Z. Zanevskij, 2011
alt alt
Lyse fiordas, Norvegija. A. Dumšienė, 2009 Virvytė. V. Mikulėnas, 2010